Nuo šimto su viršum metų Jųsų Kraštas, nematė laisvės slėgiamas priešingos jiegos rusų, vokiečių, bolševikų, kurie gyventojų nesiklausdami užmesdavo jiems svetimus elgimosi pavyzdžius, varžančius jų valią, laužančius dažnai gyvybę.
Tas nuolatinis nelaisvės stovis, žinomas gerai kaipo gimusiams šitam nelaimingam krašte, galop turi užsilaigti[1] ir ant tos, lyg Dievo užmirštos, žemės turi už viešpatauti laisvė ir teisė liuosai, be jokios prievartos, išreikšti savo palinkimus ir reikalus.
Lenkų Kariumenė, kurią su savim atvedžiau, kad išmetus prievartos viešpatavimą, kad panaikinus krašto valdymą prieš gyventojų norą, toji Kariumenė neša Jums visiems laisvę.
Aš noriu sutverti išligas[2] irišti vidujinius tautinius ir tikėjimo reikalus tokiu budu[3], kokiu patįs panorėsit, be jokios prievartos ar varžymo nuo Lenkijos.
Taigi, nežiurint[4] to, kad Jųsų žemėje dar griauna Kanuolės ir liejasi kraujas, įvedu ne Karo bet Civiliną[5] Valdybą, kurion šauksiu vietos gyventojus, tos žemės sunus[6].
Tos Civilinės valdybos uždaviniu bus:
1) Padėti gyventojams tart žodį apie savo likimą ir reikalus per lupas[7] liuosai išrinktųjų atstovų. Tie rinkimai bus atlikti visuotinuoju, lygiu, slaptu, betarpišku, be lyties skirtumo, balsavimu.
2) Suteikti reikalaunantiems[8] pašalpų maistu, paremti produktivį darbą įvesti tvarką ir ramybę.
3) Globoti visus be skirtumo tikėjimo ar tautos.
Valdybos pryšakyje pastačiau Jurgį Osmolovskį; su visais reikalais, kurie Jums rupi[9] ir skauda, kreip kities atvirai į jį tiesiai ar į žmones, jo paskirtus.
Vilnius, 22 balandžio 1919 m.